• Nekoreguojami

Nekoreguojami

2018. 03. 13

K. Zubovas. Kąsnelis Visatos CCCXIX: atsiradimai

„James Webb“ kosminis teleskopas, deja, vėluos dar šiek tiek – jo teks palaukti iki kitų metų birželio. Bet kitos praėjusios savaitės naujienos – tikrai neliūdnos. Ir vėl yra laboratorinių eksperimentų, atkuriančių astronomines sąlygas, buvo kalbėta apie gyvybę polediniuose vandenynuose, apie netikėtus kvantinių ir astrofizikinių procesų ryšius, netgi apie Visatos temperatūrą. 

Vėluojantis Webbo teleskopas. „James Webb“ kosminis teleskopas, turėjęs jau šiemet pakilti į kosmosą ir užimti deramą vietą šalia „Hubble“, „Chandra“ bei kitų didžiųjų orbitinių observatorijų, vėl vėluoja. Kai observatorijos statyba buvo patvirtinta, planuojamas paleidimas buvo numatytas 2010 metais, bet, laikui bėgant, jį vis tekdavo atidėti. Pastaruosius keletą metų darbai, atrodė, pagaliau einasi tvarkingai – tik 2016 gruodį, aptikus neaiškias vibracijas, nuspręsta paleidimo datą pavėlinti maždaug keturiais mėnesiais, kad būtų galima jas panaikinti. Tuo metu vis dar buvo kalbama apie skrydį 2018 metais.

Praėjusių metų pabaigoje paleidimas vėl atidėtas, iki 2019 metų pavasario. Praeitą savaitę pranešta, kad paleidimas dar pavėlintas; tiesa, visai nedaug – iki 2019 metų birželio. Bet didesnė problema yra ta, kad teleskopo biudžetas nebetelpa į 2011 metais patvirtintą maksimalią ribą – 8 milijardus dolerių. Naujausiu vertinimu, observatorija iš viso kainuos 8,8 milijardo, o tokį biudžeto išplėtimą NASA turės derinti su JAV federaline valdžia. Belieka tikėtis, kad bent po metų su trupučiu šis teleskopas pagaliau pradės darbą.

Vienas iš daugybės klausimų, į kuriuos atsakyti padės „Webb“ teleskopas, yra vandens molekulių formavimasis kosmose. Šiuo metu gerai žinome, kad vandenį į Žemę atnešė asteroidai ir/ar kometos, taip pat žinome, kad nemažai vandens molekulių yra tarpžvaigždiniuose debesyse. Bet kaip vanduo susiformuoja ir suyra – nežinome. Šie procesai vyksta giliai molekuliniuose debesyse, iš kur mus pasiekia tik didelio bangos ilgio infraraudonoji spinduliuotė. „James Webb“ teleskopas būtent tokią spinduliuotę ir stebės. Planuojama, kad teleskopu bus galima stebėti ir debesis, kuriuose gimsta bei nyksta molekulės, ir protoplanetinius diskus, kur molekules veikia jaunos žvaigždės spinduliuotė. Šių duomenų interpretavimui reikės ir laboratorinių eksperimentų, kad geriau suprastume, kokią spinduliuotę skleidžia vandens bei kitos molekulės tarpžvaigždinėmis sąlygomis.

***

Rosettos kometos kilmė. Praėjo jau pusantrų metų nuo Rosettos misijos prie kometos 67P/Čuriumov-Gerasimenko pabaigos, tačiau jos surinkti duomenys vis dar atskleidžia naujų įdomybių. Dabar pristatytas naujas tyrimas, kuriame analizuojama kometos kilmė. 67P forma yra gana netikėta – kometą sudaro dvi stambios dalys, kurias jungia siauras "kaklas". Yra žinoma ir daugiau tokių kometų, ir įprastai manoma, kad jos yra labai senos, mat jose randama daug lengvai garuojančių medžiagų, kurios būtų išlėkusios, jei kometa formuotųsi stipriai susiduriant dviem mažesnėms. Jei susidūrimas yra lėtas, „dvigalvė“ kometa gali susiformuoti ir neprarasti garuojančių medžiagų, tačiau tokie susidūrimai, manoma, galėjo vykti tik Saulės sistemos jaunystėje, kai joje buvo daug kometų ir kitokių protoplanetinio disko liekanų. Bet galimas ir kitoks scenarijus. Šiame naujame tyrime skaitmeninių modelių pagalba analizuojamos dviejų objektų katastrofiško susidūrimo pasekmės.

Didesnis objektas iš pradžių subyra į gabalus, bet laikui bėgant gabalai, veikiami tarpusavio gravitacijos, suartėja ir susijungia į vieną. Gravitacija yra gana silpna, todėl šie susijungimai vyksta lėtai ir gabaluose užsilikusių lakiųjų medžiagų nebeišgarina. Tokiu būdu įmanoma pasiekti „dvigalvę“ kometos formą bet kuriuo Saulės sistemos gyvenimo periodu, ne tik labai anksti. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.

 

Visas dr. Kastyčio Zubovo parinktas naujienas rasite ČIA.