Farerų salose – ekologiškų statybų ateitis? Pokalbis su prof. dr. K. Habermehl-Cwirzen

Tarp Islandijos ir Škotijos esančios Farerų salos – atokus, mažai apgyvendintas kraštas, kuriame ganosi avys. Daug avių. Tačiau toks ramybe dvelkiantis paveikslas nebūtų pilnas: šiame salyne verda akademinis gyvenimas, vyksta aktualūs moksliniai tyrimai, o Farerų salų universitetas ugdo jaunąją tyrėjų kartą.

Šio universiteto Gamtos mokslų ir technologijos fakultete darbuojasi profesorė dr. Karin Habermehl-Cwirzen, kuri buvo viena iš pagrindinių pranešėjų spalio 8–10 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „EcoBalt 2025“.

Mokslininkės tema svarbi kiekvienam iš mūsų: ji ieško sprendimų, kaip išgauti tvarias ir aplinkai nekenksmingas statybines medžiagas. Šiam tikslui K. Habermehl-Cwirzen bando panaudoti Farerų salų bazaltą bei vietines statybines atliekas (pavyzdžiui, seną betoną).

Tam, kad tiriamos medžiagos taptų aktyvios, t. y. tinkamos praktiniam panaudojimui, profesorė su kolegomis naudoja aukštos energijos rutulinio malimo (angl. ball mill grinding) technologiją: uolienos ir kitos medžiagos smulkinamos specialioje mašinoje, joje didžiuliu greičiu sukasi rutuliukai, kurie trina ir daužo medžiagą, kol ji tampa labai smulki. Šitaip „sužadinamas“ medžiagos aktyvumas, ji gali geriau reaguoti į chemines reakcijas ir būti panaudojama, pavyzdžiui, betono ar cemento gamybai.

Pasak Farerų salų universiteto mokslininkės, šie eksperimentai jau duoda daug žadančių rezultatų, o tyrimais domisi verslo atstovai.

Išsamiau – pokalbyje su prof. K. Habermehl-Cwirzen.

(Farerų salos. Canva.com nuotrauka)

Savo pranešimo pradžioje minėjote, kad didžioji dalis cemento ir betono gamybai reikalingų medžiagų į Farerų salas yra atplukdoma iš Norvegijos, kai tuo metu Farerų salose yra daug nepanaudotų, potencialiai naudingų uolienų.

Taip, būtent. Farerų salose akmenys ir uolienos, naudojamos betonui, dažniausiai importuojami iš Norvegijos. O cementą įprastai užsakome iš Danijos, kur veikia didelis fabrikas. Viskas turi būti gabenama laivais, nes Fareruose nėra cemento gamybos – tiesiog neturime tam reikalingų žaliavų.

Tačiau pas mus yra labai daug akmenų. Fareruose net sakoma: „Turime daug žuvies, daug akmenų ir avių“ (šypsosi). Tad visiškai logiška būtų panaudoti bent dalį vietinių akmenų ar uolienų kaip užpildų.

Kaip rodžiau vienoje nuotraukoje, Farerų salose yra labai daug skirtingų akmenų – gerokai daugiau nei viena rūšis. Pavyzdžiui, Norvegijoje vyrauja granitas – labai kieta ir gera medžiaga. O mes turime bazalto ir kitų rūšių uolienų, apie kurias kai kas sako: „Gal jos ne tokios tinkamos.“ Todėl norime tai ištirti, kad vėliau pasakytume betono gamintojams: „Drąsiai galite naudoti šią medžiagą savo betono mišiniuose – ji bus patvari ir tinkama.“

O kiek perspektyvus yra Farerų bazaltas? Ar jis galėtų būti alternatyva importuojamoms medžiagoms?

Tikimės pakeisti visą arba bent didžiąją dalį Norvegijos užpildų „vietiniais“. Tuo labiau, kad pas mus akmenų iškasama panašiai tiek, kiek jų ir importuojama. Pavyzdžiui, kasant tunelius Fareruose iškasama daugybė akmenų, kurie vėliau lieka nenaudojami. Vietoj to, kad jie tiesiog gulėtų, galėtume juos panaudoti – pavyzdžiui, pakeičiant dalį importuojamų užpildų iš Norvegijos.

Be to, aktyvavus šias medžiagas, jas galima dalinai maišyti į betoną kaip smėlio ar net cemento pakaitalą.

Kada tai galėtų būti pritaikyta pramonėje?

Mes jau bendradarbiaujame su vietos pramone. Iš tiesų Fareruose yra daug betono gamintojų – daugiau, nei galėtum tikėtis tokio dydžio šalyje. Yra net įmonė, kuri gamina surenkamąjį (angl. precast) betoną. Tai reiškia, kad betonas liejamas ne statybvietėje, o gamykloje, į paruoštas formas. Tokiai mažai šaliai, turinčiai vos 55 tūkstančius gyventojų, tai gana įspūdinga!

(Farerų salos. Canva.com nuotrauka)

Kita jūsų minėta tema – seno betono perdirbimas, pavyzdžiui, iš apleistų pastatų ar, kaip matėme iš pateikto pavyzdžio, nebenaudojamo kalėjimo.

Šią idėją beveik tuo pačiu metu vysto keli tyrėjai. Vienas iš pirmųjų pavyzdžių buvo mano ankstesnėje laboratorijoje Švedijoje, kur vis dar dirba mano vyras. Jie pirmieji atliko bandymus su perdirbtu betonu ir nustatė, kad tai iš tiesų įmanoma.

Procesas toks: turite seną betoną – jame yra sukietėjusi cemento pasta, kurią sudaro cementas ir vanduo. Tą sukietėjusią pastą galima susmulkinti specialiame malūne ir taip ją vėl suaktyvinti. Paprastai manytume, kad kartą sureagavęs cementas nebereaguoja – bet iš tiesų jis gali būti iš naujo aktyvuojamas.

Yra ir tyrimų, rodančių, kad betone kartais plyšiai gali savaime užsiverti. Kai į juos patenka vandens, jis reaguoja su nepanaudotomis cementinėmis dalelėmis ir užpildo įtrūkimą.

O kur būtų galima naudoti tokį perdirbtą cementą?

Iš esmės – bet kur, svarbu žinoti, kokią stiprumo klasę gauname. Juk norime, kad pastatai būtų saugūs. Bet tai gali būti naudojama įvairiose betono konstrukcijose.

Ar užmezgėte ryšių su pramonės įmonėmis, kurias domina šie tyrimai?

Taip. Vienas pavyzdys – vėjo jėgainės. Jų pamatai dažniausiai yra betoniniai; tai milžiniški betono kiekiai. Tam būtų galima naudoti mūsų perdirbtą betoną. O kai jėgainė išmontuojama, galima būtų netgi iškasti ir perdirbti jos pamatą.

Dvigubai „žalia“.

Būtent. Žinoma, pats malimo procesas reikalauja daug energijos. Todėl šiuo metu siekiame Europos finansavimo, kad galėtume įtraukti elektros tiekimo įmonę ir tiksliai apskaičiuoti energijos sąnaudas. Norime įvertinti, ar tam geriau naudoti vėjo energiją, ar, pavyzdžiui, vykdyti malimo procesus naktį, kai elektros poreikis mažesnis. Idėjų ir vystymo krypčių dabar labai daug.

Kalbino Simonas Bendžius