Naujienos ir renginiai

Naujienos

2018. 03. 28

K. Zubovas. Kąsnelis Visatos CCCXXI: šūviai

Kosminių šiukšlių valymas harpūnu – skamba keistai, gal net kiek fantastiškai. Bet tai – visiška realybė, ar bent jos prognozė. Taip pat visiška realybė yra orą kaip išmetamąją medžiagą naudojantis variklis, leisiantis arti Žemės esantiems palydovams vykdyti misijas praktiškai begalinį laiko tarpą. Apie tai, kaip ir apie vandenynus Marse, uolinių planetų cheminę sudėtį ir TRAPPIST-1 pavandenijusias planetas, bei dar šį tą, skaitykite po kirpsniuku.

***

Harpūnas kosminėms šiukšlėms. Kalbos apie kosminių šiukšlių – erdvėlaivių nuolaužų, nebeveikiančių palydovų ir pan. – sutvarkymą po truputį virsta realybe. Praeitą savaitę laboratorijoje sėkmingai išbandyta viena galima jų tinkimo technologija – maždaug metro ilgio harpūnas, kuriuo perverta pusantro metro atstumu buvusi lenta. Šis bandymas, aišku, yra tik pirmas žingsnis, bet dar šiemet jo kūrėjai – kompanija „Airbus“ – ketina išbandyti harpūną realybei artimesnėmis sąlygomis ir šauti į 25 metrų atstumu esantį taikinį.

Galutinis projekto tikslas – saugiai deorbituoti nebeveikiantį Europos kosmoso agentūros (ESA) Žemės stebėjimų zondą „Envisat“, kuris nebeveikia nuo 2012 metų. 8 tonų masės „Envisat“ yra bene didžiausia šiuo metu orbitoje skraidanti kosminė šiukšlė. Harpūnu ginkluotas mažesnis erdvėlaivis prisikabintų prie „Envisat“ ir tada nutemptų jį žemyn, kur jis sudegtų atmosferoje arba saugiai nukristų į vandenyną.

***

Oru varomas variklis. Pagrindinė raketinių variklių problema – jiems reikalinga kokia nors išmetamoji medžiaga, kuri leidžia varikliui stumti erdvėlaivį į priekį, nepažeidžiant judesio kiekio tvermės dėsnio. Didelio kiekio tokios medžiagos gabenimas yra labai brangus, todėl kosminių misijų darbo laikas yra ribotas. Ypač tai svarbu Žemės aplinkoje, kur atmosferos viršutinių sluoksnių pasipriešinimas reikalauja nuolatinių orbitos korekcijų. Dabar pristatytas variklis, kuris šią problemą paverčia privalumu: jis pats naudoja orą kaip išmetamąją medžiagą.

Europos kosmoso agentūros sukurtas variklis surenka oro molekules, skrisdamas atmosferoje, tada paverčia jas plazma ir išmeta lauk naudodamas elektrinį lauką. Elektra čia irgi labai svarbi, nes šiuo metu vis dažniau palydovai manevravimui naudoja elektrinius, o ne cheminius, variklius. Jie energiją generuoja praktiškai be atliekų, taigi nelieka ir išmetamosios medžiagos – cheminiuose varikliuose šią funkciją atlikdavo kuro degimo produktai. Gebėjimas pasinaudoti aplinkoje esančia medžiaga leis palydovų misijoms tęstis praktiškai neribotą laiką.

Ūkas NGC 602, įvairių bangos ilgių montažas. Šaltinis: X-ray: Chandra: NASA/CXC/Univ.Potsdam/L.Oskinova et al; Optical: Hubble: NASA/STScI; Infrared: Spitzer: NASA/JPL-Caltech

***

Ankstyvi Marso vandenynai. Saulės sistemos jaunystėje Marso paviršiuje plytėjo vandenynai. Šiandien jų seniai nebėra, o kadaise buvęs vanduo yra susikaupęs ašigalių ledo kepurėse, įšale po paviršiumi arba išgaravęs į kosmosą. Tačiau vandenynų masės įvertinimai yra gerokai didesni, negu maksimali galima sušalusio ir išgaravusio vandens masė.

Be to, tikėtina vandenyno kranto linija yra labai nevienodame aukštyje – kai kurios jos dalys iškyla daugiau nei kilometru aukščiau už kitas. Dabar pasiūlytas tokių neatitikimų paaiškinimas: Marso vandenynai galėjo susiformuoti gerokai anksčiau, bent prieš 3,7 milijardo metų. Maždaug tuo metu Marse iškilo Tarsidės vulkaninė sritis, kurios atsiradimas galėjo nuspausti aplinkinį paviršių ir taip iškreipti vandenyno liniją. Senesnis vandenynas taip pat reikštų, kad vanduo iš Marso garavo ilgiau, ir jo galėjo išgaruoti tiek, kad būtų paaiškintas apskaičiuotas vandenyno tūris.

Šią hipotezę patikrinti padės jau netrukus į Marsą išskrisiantis zondas „InSight“, tyrinėsiantis raudonosios planetos gelmes. Jis padės nustatyti, kiek ten yra įšalo ir kaip vystėsi Marso paviršius per milijardus metų. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.

Visas dr. Kastyčio Zubovo parengtas kosmoso naujienas skaitykite ČIA.